Lęšiais vadinami skaidrus kūnai, apriboti dvejais šviesos spindulius laužiančiais paviršiais, iš kurių vienas arba abu esti sferiniai arba cilindriniai, o kitas sferinis arba plokščias.

Plonuoju laikomas lęšis, kurio storis daug mažesnis už lęšį ribojančių paviršių spindulius.

Lęšio optine ašimi vadinama tiesė, einanti per lęšio ribojančių paviršių centrus.

Lęšio židiniais vadinami taškai, į kuriuos susirenka į lęšį krintantys lygiagrečių spindulių pluoštai. Židiniai išsidėsto simetriškai lęšio plokštumos atžvilgiu.

Pagrindiniais vadinami lęšio židiniai, esantys optinėje ašyje.

Židinio nuotoliu vadinamas atstumas nuo lęšio plokštumos iki pagrindinių židinių.

Optine lęšio galia vadinamas židinio nuotoliui atvirkščias dydis.

Glaudžiamaisiais vadinami teigiamosios optinės galios lęšiai, sklaidomaisiais –neigiamosios.

Hiuigenso principas: kiekvienas bangos fronto taškas yra antrinių bangų šaltinis; šių bangų gaubiamoji nusako bangos fronto padėtį bet kuriuo laiko momentu.

Šviesos atspindžio dėsnis: spindulio kritimo kampas lygus atspindžio kampui.

Šviesos lūžimo dėsnis: dviejų terpių riboje spindulio kritimo ir lūžimo kampų sinusų santykis yra pastovus dydis, lygus šviesos greičių pirmojoje ir antrojoje terpėje santykiui, ir vadinamas antrosios terpės santykiniu lūžio rodikliu pirmosios terpės atžvilgiu.

Šviesos difrakcija vadinamas šviesos spindulių nukrypimas nuo tiesiaeigiško sklidimo ir užsilenkimas į geometrinio šešėlio sritį.

Šviesos dispersija vadinama šviesos lūžio rodiklio (kartu ir šviesos bangos fazinio greičio) priklausomybė nuo bangos dažnio (arba bangos ilgio $\lambda$ ). Esant normaliajai dispersijai lūžio rodiklis mažėja šviesos dažniui mažėjant (bangos ilgiui didėjant).

Šviesos srautas lygus šviesos stiprio sandaugai iš erdvinio kampo, kuriuo sklinda šviesa.

Apšvieta lygi į apšviečiamo paviršiaus ploto vienetą krintančiam šviesos srautui.

Apšvietos dėsnis: taškinis šaltinis tam tikrame paviršiaus taške sukelia apšvietą, kuri tiesiog proporcinga šaltinio šviesos stipriui, šviesos kritimo kampo kosinusui ir atvirkščiai proporcinga atstumo nuo šaltinio iki apšviečiamo taško kvadratui.

Planko hipotezė: kūnai spinduliuoja šviesą ne ištisai, o tam tikromis energijos porcijomis – kvantais, kurių energija tiesiog proporcinga spinduliuojamos šviesos dažniui.
Išoriniu fotoefektu (fotoelektriniu efektu) vadinamas reiškinys, kai šviesos kvantai išmuša elektronus iš kietųjų ir skystųjų kūnų paviršiaus.

Išorinio fotoefekto dėsniai:
1) didžiausias fotoelektronų pradinis greitis priklauso nuo šviesos dažnio ir nepriklauso nuo jos intensyvumo;
2) soties fotosrovė tiesiog proporcinga fotokatodo energinei apšvietai.
3) egzistuoja kiekvienos medžiagos raudonoji fotoefekto riba, t. y. mažiausias (ribinis) šviesos dažnis (arba didžiausias bangos ilgis), kuriam esant dar vyksta fotoefektas.